Katerina, Linkolno pilis, 1541 m. rugpjūtis
Bijojau, kad bus neapsakomai nuobodu keliauti po šalį, kiekvienoje turgaus aikštėje rodytis žioplių miniai ir klausytis ištikimybės priesaikų. Kiekvienoje rotušėje karalius sodinamas garbingiausioje vietoje, o aš griežiu dantimis, kad nežiovaučiau, kol stori aldermanai su mantijomis kreipiasi į jį lotyniškai. Na, spėju, kad lotyniškai, nors tas bjaurybė Tomas prisiekinėja, kad jie šneka etiopiškai, nes mes pasiklydome ir atsidūrėme Afrikoje. Bet šiaip viskas pasiutiškai smagu. Kalbos nuobodžios, tiesa, bet po jų rengiami vaidinimai, šokiai, linksmybės, iškylos ar kas nors panašaus, ir būti keliaujančia karaliene kur kas smagiau nei karaliauti rūmuose, nes kas kelias dienas mes persikeliame į naują pilį ar dvarą, tad man nėra kada nuobodžiauti.
Čia, Linkolno pilyje, karalius įsakė man ir visoms damoms pasipuošti ryškiai žaliai, ir į miestą mes įžengėme kaip persirengę aktoriai. Pats karalius vilkėjo tamsiai žalią kostiumą, persimetęs per petį lanką su strėlėmis ir užsivožęs dabitišką skrybėlę su plunksna.
— Jis Robinas Hudas ar Servudo miškas? — šnipštelėjo Tomas, ir man teko prisidengti pirštinėta ranka, kad nenusijuokčiau.
Kad ir kur keliautume, visur joja ir Tomas Kulpeperis, gaudo mano žvilgsnį ir priverčia juoktis, todėl netgi per nuobodžiausią kalbą jaučiu įsmeigtas jo akis. O karaliaus sveikata ir nuotaika gerokai pasitaisė, ir nuo to mums tik palengvėjo. Henriką labai suerzino sukilimas Šiaurėje, bet dabar jis numalšintas. Dar jis nukirto galvą vargšei Salisberio grafienei, kas mane neapsakomai nuliūdino. Bet dabar visi nedori žmonės numalšinti arba mirę, sako jis man, ir galime vėl ramiai miegoti savo lovose. Henrikas sudarė sąjungą su imperatoriumi prieš Prancūzijos karalių, kas padės mums apsiginti nuo prancūzų, kurie, sako jis, dabar yra mūsų priešai. Voilà! Pasirodo, kad tai irgi gerai.
Neverta gaišti laiko ir gedėti grafienės, nes ji tikrai buvo labai sena, tokia kaip mano senelė. Šauniausia, kad nukakę į Jorką mes susitiksime su škotų dvariškiais ir karaliaus sūnėnu, Škotijos karaliumi Jokūbu. Karalius laukia to susitikimo ne mažiau už mane, nes tai bus dviejų didelių šalių susitikimas, vyks riterių turnyrai, varžytuvės, ir anglų riteriai tikrai parodys, kad verti drąsiausių vyrų ir geriausių kovotojų vardo. Tomas Kulpeperis užsidės naujuosius savo šarvus, o aš būsiu turnyro karalienė, sėdėsiu karališkoje ložėje su naujomis užuolaidomis... negaliu sulaukti, kol viską pamatysiu.
Viską surepetavau. Išmokau grakščiai nueiti į ložę ir atsisukusi nusišypsoti. Parepetavau, kaip sėdėsiu ložėje, išmokau nutaisyti malonų karališką veidą, kurį pasuksiu, išgirdusi žmonių liaupses. Netgi pasipraktikavau, kaip pasilenksiu ir įteiksiu prizus.
— Tai gal parepetuok kaip kvėpuosi, — drebia Joana Bulmer.
— Mėgstu, kai viskas yra taip, kaip pridera, — atsakau. — Visi žiūrės į mane. Noriu pasirodyti nepriekaištingai.
Turnyre dalyvaus daugiau negu šimtas anglų riterių, ir aš neabejoju, kad kiekvienas iš jų prašė leidimo nešti mano kaspiną. Tomas Kulpeperis pasinaudojo galimybe ateiti į mano priimamąjį Linkolno pilyje, atsiklaupė ir pasiprašė būti mano riteriu.
— Ar karalius įsakė paprašyti mano leidimo? — klausiu puikiausiai žinodama, kad ne.
Tomui užtenka supratingumo, kad nudelbtų akis lyg suglumęs.
— Tai mano paties plazdančios širdies įsakymas, — atsako jis.
— Ne visuomet esate toks nusižeminęs, — atsakau. Galvoju apie šiurkštų bučinį ir grybštelėjimą už sėdynės, lyg jis būtų norėjęs užsisodinti mane ant savo eržilo tiesiog ten, Hemptono rūmų galerijoje.
Tomas kilsteli akis, ir aš suprantu, kad jis galvoja apie tą patį.
— Kartais aš drįstu puoselėti viltį.
— Jūs tikrai elgiatės kaip daug žadantis vyras.
Tomas nusijuokia ir nuleidžia galvą. Prikandu pirštinių galus, kad nenusijuokčiau balsu.
— Pažįstu savo mylimąją ir savo karalienę, — kuo rimčiausiai tęsia jis. — Mano širdis ima plakti greičiau, vos tik ji pro mane praeina.
— Ach, Tomai, — sušnibždu.
Man taip malonu, kad galėčiau šitaip tauškėti visą dieną. Prie mūsų artinasi viena mano dama. Manau, ji pertrauks mūsų pokalbį, bet ledi Ročford kažką jai pasako ir nukreipia jos dėmesį. Dama sustoja.
— Man visuomet tenka praeiti pro šalį, — sakau. — Negaliu likti tiek, kiek norėčiau.
— Žinau. — Ir po meilikaujančiu tonu jaučiu nuoširdų mylimojo apgailestavimą. Tiesiog girdžiu jį. — Žinau. Bet šįvakar turiu jus pamatyti, turiu paliesti.
Aš netgi nedrįstu atsakyti, tai pernelyg aistringa, ir nors kambaryje tiktai mano damos, žinau, kad mano veidas išduos aistrą šiam dvariškiui.
— Prašykite ledi Ročford, — kuždu. — Ji sugalvos kaip. — O garsiai sakau: — Šiaip ar taip, savo kaspino negaliu jums įteikti. Turiu pasiklausti karaliaus, kam jis suteiks malonę.
— Galite pasilikti sau kaspiną, tik nusišypsokite man, kai išjosiu, — paprašo Tomas. — Sako, kad škotai yra sunkiai įveikiami kovotojai, stambūs vyrai ištvermingais žirgais. Pasakykite, kad stebėsite mane ir vilsitės, jog škoto ietis neišmuš manęs iš balno.
Man taip suspaudžia širdį, kad vos nesušunku:
— Aš visuomet stebiu jus, juk žinote. Aš mačiau visas jūsų kautynes ir meldžiausi dėl jūsų gyvybės.
— O aš stebiu jus, — sako jis taip tyliai, kad vos girdžiu. — Stebiu jus su didele aistra, Katerina, mano meile.
Matau, kad damos žiūri į mane. Šiek tiek svirduliuodama pakylu, Tomas irgi atsistoja.
— Rytoj galite prisijungti prie mūsų, — sakau abejingai. — Mes žadame pamedžioti prieš Mišias.
Kulpeperis nusilenkia ir atsitraukia, o kai nusisuka, aikteliu, nes tarpduryje kaip vaiduoklis, toks panašus į vaiduoklį, jog tuo net nesuabejoju, stovi Francis Derehamas. Francis, mano pirmoji meilė, pasirodė ant mano slenksčio su puošniu apsiaustu, geru švarku ir dailia skrybėle, lyg išties būtų praturtėjęs. Jis gražus kaip tuomet, kai žaidėme vyrą ir žmoną mano lovoje Lambete.
— Pone Derehamai, — tariu labai aiškiai, kad jis nepadarytų klaidos, kreipdamasis į mane vardu.
Francis gerai viską supranta, nes iš karto priklaupia ant vieno kelio.
— Jūsų didenybe, — pasisveikina ir ištiesia man laišką. — Didžiai gerbiama jūsų senelė hercogienė liepė man atvykti ir įteikti jums šitą laišką.
Linkteliu savo pažui ir leidžiu Franciui suprasti, kad nesivarginu žengti tris žingsniu pasiimti savo laiškų. Vaikinas paima jį iš Francio ir paduoda man, nes aš pernelyg svarbi persona, kad lankstyčiausi. Net nepasukdama galvos matau įsitempusį kaip gervė Tomą Kulpeperį, kuris svilina akimis Francį.
Atplėšiu hercogienės laišką. Siaubingai prikeverzota, nes ji beveik nemoka rašyti. O kadangi aš prastai skaitau, mums labai sunku susirašinėti. Apsidairau ledi Ročford, ji kaipmat atsiranda mano pašonėje.
— Ką ji rašo? — paduodu laišką Džeinei.
Ledi Ročford greitai permeta laišką akimis, o aš, žiūrėdama ne į laišką, bet į ją, pastebiu, kaip jos veide šmėsteli pasitenkinimo išraiška. Ji panaši į lošėją, kuri pastebėjo, kad partnerio rankose geras kortų derinys.
— Ponia rašo, norėdama priminti jums šį poną, Francį Derehamą, tarnavusį jos dvare, kai tenai gyvenote.
Negaliu nesižavėti Džeinės veidu, kuris dabar visiškai abejingas, nors ji žino, kas Francis buvo man ir kas aš jam, kadangi pasakojau apie jį tuomet, kai buvau tik jauna freilina, o ji — svarbi karalienės Anos rūmų dama. Tik dabar man toptelėjo, jog pusė mano freilinų yra senų laikų bičiulės, todėl jos taip pat žino, kad Francis ir aš, dabar taip mandagiai žvelgiantys vienas į kitą, kartu miegodavome kasnakt, kai jam pavykdavo įsmukti į merginų miegamąjį. Agnesė Restvold nusijuokia prisidengdama burną, o aš griežtu žvilgsniu įsakau jai užčiaupti savo kvailą srėbtuvę. Joana Bulmer, miegojusi su Franciu prieš mane, visiškai nustėrusi.
— O, taip, — sakau supratusi ledi Ročford mintį ir pasisuku nusišypsoti svečiui kaip senam pažįstamam. Jaučiu, kaip Tomo Kulpeperio žvilgsnis gręžia mane ir kitus. Atrodo, kad vėliau teks jam pasiaiškinti. Ir tai nebus itin malonu.
— Senelė rekomenduoja jį jums ir prašo priimti tarnauti asmeniniu sekretoriumi.
— Taip, — sumurmu. Neišmanau, ką daryti. — Žinoma.
Pasisuku į Francį.
— Mano gerbiama senelė rekomenduoja jus man. — Tiesą sakant, neišmanau, kam jai reikėjo kišti Francį į mano palydą. Ir dar siūlyti į tokį privilegijuotą postą, jei pati skaldė antausius ir vadino mane pasileidusia kale, užtikusi jį mano miegamajame. — Jūs liekate jai skolingas.
— Tai jau taip, — sutinka Francis.
Pasilenkiu prie ledi Ročford.
„Paskirkite jį į pareigas, — burbteli ji man į ausį. — Kaip liepia senelė.”
— Taigi, paklusdama senelės valiai, maloniai kviečiu jus į savo dvarą, — baigiu.
Derehamas pakyla nuo žemės. Jis toks dailus vyras. Tikrai nekaltinu savęs, kad mylėjau jį, būdama jauna mergaitė. Jis pasuka galvą ir nusišypso man, lyg drovėdamasis.
— Ačiū, jūsų didenybe. Visa širdimi ir siela ištikimai jums tarnausiu.
Ištiesiu jam ranką pabučiuoti, o kai jis prisiartina, užuodžiu pažįstamą gundantį jo odos aromatą. Tai pirmos mano meilės kvapas, tuomet jis man buvo viskas. Netgi laikiau Francio marškinius po savo pagalve, kad galėčiau įsikniaubti, užsimaniusi jį susapnuoti. Tada Francį Derehamą dievinau, bet dabar kažin ką duočiau, kad nereikėtų vėl su juo susitikti.
Francis pasilenkia virš mano rankos, jo lūpos švelniai ir lengvai paliečia mano pirštus, kaip anksčiau liesdavo lūpas.
Palinkstu į priekį.
— Privalote elgtis tarnyboje labai taktiškai, — sakau. — Dabar esu karalienė, apie mane negali sklisti jokių apkalbų, nei apie dabartinius, nei apie ankstesnius laikus.
— Atsidavęs jums visa širdimi ir siela, — pakartoja Francis, ir aš pajuntu tą išdavikišką, neatremiamą aistros plyksnį. Jis tebemyli mane, nes kitaip kodėl būtų čia atsidanginęs? Ir nors mes išsiskyrėme piktuoju, prisimenu jo glamones ir kvapą atimančius bučinius, nuogos kojos brūkštelėjimą per šlaunį, kai jis pirmą kartą atsigulė į mano lovą, ir nepasotinamą jo aistrą.
— Atsargiai rinkitės žodžius, — įspėju, o jis šypsosi, lyg perskaitęs mano mintis.
— Atsargiai rinkitės prisiminimus, — atkerta jis.